Pastarųjų metų karas Ukrainoje padarė niokojantį poveikį neįgaliesiems ir pagyvenusiems žmonėms. Šios populiacijos gali būti ypač pažeidžiamos konfliktų ir humanitarinių krizių metu, nes gali būti paliktos nuošalyje arba netekti pagrindinių paslaugų, įskaitant palaikomąją pagalbą. Neįgalūs ir sužaloti žmonės gali pasikliauti pagalbinėmis technologijomis (AT), kad išlaikytų savo nepriklausomybę ir orumą, maisto, sanitarijos ir sveikatos priežiūros paslaugas.
Siekdama padėti Ukrainai patenkinti papildomo gydymo poreikį, PSO, bendradarbiaudama su Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendina projektą, kuriuo aprūpinama būtiniausiu maistu šalies viduje perkeltiems žmonėms. Tai buvo padaryta perkant ir platinant specializuotus AT10 rinkinius, kurių kiekviename yra po 10 daiktų, kurių ukrainiečiams labiausiai reikia kritinėse situacijose. Šiuos rinkinius sudaro pagalbinės judėjimo priemonės, pvz., ramentai, neįgaliųjų vežimėliai su slėgio mažinimo pagalvėlėmis, lazdos ir vaikštynės, taip pat asmens priežiūros produktai, tokie kaip kateterių rinkiniai, šlapimo nelaikymo sugėrikliai ir tualeto bei dušo kėdės.
Prasidėjus karui Ruslana su šeima nusprendė neiti į daugiaaukščio namo rūsyje esančius vaikų namus. Vietoje to jie slepiasi vonioje, kur kartais miega vaikai. Tokio sprendimo priežastis – Ruslanos Klim 14-mečio sūnaus negalia. Dėl cerebrinio paralyžiaus ir spazminės displazijos jis negali vaikščioti ir yra prikaustytas prie invalido vežimėlio. Paaugliui patekti į prieglaudą sutrukdė keli laiptai.
Vykdant projektą AT10, Klim gavo modernią reguliuojamo aukščio vonios kėdę ir visiškai naują vežimėlį. Ankstesnis jo vežimėlis buvo senas, netinkamas ir jį reikėjo kruopščiai prižiūrėti. „Sąžiningai, mes tiesiog esame šoke. Tai visiškai nerealu“, – apie naująjį Klimo vežimėlį kalbėjo Ruslana. „Jūs neįsivaizduojate, kaip vaikui būtų lengviau judėti, jei jis turėtų galimybę nuo pat pradžių.
Nepriklausomybę išgyvenantis Klimas visada buvo svarbus šeimai, ypač nuo tada, kai Ruslana prisijungė prie jos darbo internete. AT leidžia jiems tai padaryti. „Nusiraminau žinodama, kad jis visą laiką nebuvo lovoje“, – sakė Ruslana. Klim vaikystėje pirmą kartą naudojosi invalido vežimėliu ir tai pakeitė jos gyvenimą. „Jis gali apsiversti ir pasukti kėdę bet kokiu kampu. Jis netgi sugeba atidaryti naktinį staliuką, kad galėtų prieiti prie žaislų. Anksčiau jis galėdavo atidaryti tik po gimnastikos pamokos, o dabar tai daro pats, kol aš esu mokykloje.“ Darbas. Galėčiau pasakyti, kad jis pradėjo gyventi visavertiškesnį gyvenimą.
Liudmila yra 70 metų pensininkė matematikos mokytoja iš Černigovo. Nepaisant to, kad turi tik vieną veikiančią ranką, ji prisitaikė prie namų ruošos darbų ir išlaiko teigiamą požiūrį bei humoro jausmą. „Išmokau daug ką daryti viena ranka“, – užtikrintai pasakė ji su lengva šypsena veide. „Galiu skalbti, plauti indus ir net gaminti maistą“.
Tačiau Liudmila vis dar judėjo be savo šeimos paramos, kol ji gavo vežimėlį iš vietinės ligoninės pagal projektą AT10. „Aš tiesiog lieku namuose arba sėdžiu ant suoliuko prie savo namų, bet dabar galiu išeiti į miestą ir pasikalbėti su žmonėmis“, – sakė ji. Ji džiaugiasi, kad oras pagerėjo ir vežimėliu gali važiuoti į savo užmiesčio rezidenciją, kuri yra lengviau pasiekiama nei jos butas mieste. Liudmila vardija ir savo naujosios dušo kėdės privalumus – ji yra saugesnė ir patogesnė nei anksčiau naudota medinė virtuvės kėdė.
AT turėjo didelę įtaką mokytojos gyvenimo kokybei, leido gyventi savarankiškiau ir patogiau. „Žinoma, mano šeima laiminga ir mano gyvenimas tapo šiek tiek lengvesnis“, – sakė ji.
