Pastarųjų metų karas Ukrainoje turėjo pražūtingą poveikį neįgaliesiems ir pagyvenusiems žmonėms. Šios gyventojų grupės gali būti ypač pažeidžiamos konfliktų ir humanitarinių krizių metu, nes joms kyla pavojus būti paliktoms nuošalyje arba netekti būtiniausių paslaugų, įskaitant pagalbinę pagalbą. Neįgalieji ir traumų patyrę žmonės gali pasikliauti pagalbinėmis technologijomis (AP), kad išlaikytų savo nepriklausomybę ir orumą, taip pat maisto, sanitarijos ir sveikatos priežiūros srityse.
Siekdama padėti Ukrainai patenkinti papildomo gydymo poreikį, PSO, bendradarbiaudama su Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendina projektą, skirtą aprūpinti šalies viduje perkeltus asmenis būtiniausiu maistu. Tai buvo padaryta perkant ir platinant specializuotus AT10 rinkinius, kurių kiekviename yra 10 daiktų, kurie, kaip nustatyta, labiausiai reikalingi ukrainiečiams nepaprastosios padėties atvejais. Šiuos rinkinius sudaro judėjimo priemonės, tokios kaip ramentai, neįgaliųjų vežimėliai su spaudimą mažinančiais įklotais, lazdos ir vaikštynės, taip pat asmeninės priežiūros priemonės, tokios kaip kateterių rinkiniai, šlapimo nelaikymo amortizatoriai ir tualeto bei dušo kėdės.
Prasidėjus karui, Ruslana su šeima nusprendė neiti į daugiaaukščio namo rūsyje įsikūrusius vaikų namus. Vietoj to, jie slepiasi vonios kambaryje, kur kartais miega vaikai. Šio sprendimo priežastis buvo Ruslanos Klim 14 metų sūnaus negalia. Dėl cerebrinio paralyžiaus ir spazminės displazijos jis negali vaikščioti ir yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Paaugliui patekti į prieglaudą neleido keli laiptų maršai.
Įgyvendinant AT10 projektą, Klimas gavo modernią, reguliuojamo aukščio vonios kėdę ir visiškai naują neįgaliojo vežimėlį. Ankstesnis jo vežimėlis buvo senas, netinkamas ir reikalavo kruopščios priežiūros. „Tiesą sakant, esame tiesiog šoke. Tai visiškai nerealu“, – apie naująjį Klimo vežimėlį sakė Ruslana. „Jūs neįsivaizduojate, kiek lengviau vaikui būtų judėti, jei jis turėtų tokią galimybę nuo pat pradžių.“
Klimas, patiriantis savarankiškumą, visada buvo svarbus šeimai, ypač po to, kai Ruslana prisijungė prie jos internetinio darbo. AT jiems tai suteikia galimybę. „Nuraminau žinodama, kad jis ne visą laiką guli lovoje“, – sakė Ruslana. Klimas vaikystėje pirmą kartą naudojosi neįgaliojo vežimėliu, ir tai pakeitė jos gyvenimą. „Jis gali vartytis ir pasukti kėdę bet kokiu kampu. Jam netgi pavyksta atidaryti naktinį staliuką, kad pasiektų savo žaislus. Anksčiau jis galėdavo jį atidaryti tik po kūno kultūros pamokų, bet dabar jis tai daro pats, kol aš esu mokykloje.“ Jobas. Galėjau pastebėti, kad jis pradėjo gyventi visavertiškesnį gyvenimą.“
Liudmila – 70 metų pensininkė matematikos mokytoja iš Černigovo. Nors ji turi tik vieną funkcionuojančią ranką, prisitaikė prie namų ruošos darbų ir išlaiko pozityvų požiūrį bei humoro jausmą. „Išmokau daug ką daryti viena ranka“, – užtikrintai sakė ji su švelnia šypsena veide. „Moku skalbti drabužius, plauti indus ir net gaminti maistą.“
Tačiau Liudmila vis dar judėjo be šeimos paramos, kol iš vietinės ligoninės, įgyvendindama AT10 projektą, gavo neįgaliojo vežimėlį. „Aš tiesiog sėdžiu namuose arba sėdžiu ant suoliuko prie namų, bet dabar galiu išeiti į miestą ir kalbėtis su žmonėmis“, – sakė ji. Ji džiaugiasi, kad pagerėjo oras ir ji gali neįgaliojo vežimėliu nuvykti į savo užmiesčio rezidenciją, kuri yra lengviau pasiekiama nei jos butas mieste. Liudmila taip pat mini savo naujos dušo kėdės, kuri yra saugesnė ir patogesnė nei anksčiau naudota medinė virtuvės kėdė, privalumus.
AT turėjo didelę įtaką mokytojos gyvenimo kokybei, leisdama jai gyventi savarankiškiau ir patogiau. „Žinoma, mano šeima laiminga ir mano gyvenimas tapo šiek tiek lengvesnis“, – sakė ji.
